Kainų diskriminacija

Kitaip - kainų diferenciacija. Tai reiškinys, kai įmonė tokios pat savikainos vienodas prekes ar paslaugas vartotojams parduoda už skirtingą kainą.

Kainų diskriminacija galima tik tuomet, kai vartotojai neturi galimybės perkamo objekto perparduoti ir užsidirbti iš kainų skirtumo. Taigi šis terminas dažniau sutinkamas kalbant apie paslaugų pardavimą.

Bene palankiausios sąlygos kainų diskriminacijai yra monopolinėje rinkoje. Lietuvos gyventojams turbūt labiausiai pažįstami kainų diskriminacijos atvejai yra tokių pat paslaugų pardavimas už skirtingą kainą priklausomai nuo gyventojo/vartotojo amžiaus ar socialinio statuso. Pavyzdžiui, įvairių renginių, teatro bilietai vaikams, pensininkams bei darbingo amžiaus gyventojams kainuoja nevienodai, nors paslauga gaunama tokia pati.

Išskiriami trys kainų diskriminacijos laipsniai:

  • Pirmojo laipsnio (arba tobuloji) diskriminacija pasireiškia tuomet, kai įmonė tos pačios prekės vienetus parduoda skirtingomis kainomis įvertindama ir atsižvelgdama į tai, kiek maksimaliai atskiri vartotojai pasiryžę ir/ar gali mokėti už prekę/paslaugą. Šiuo atveju kiekvieną prekės vienetą atskiriems vartotojams bus siekiama parduoti už didžiausią įmanomą kainą. Tokios rūšies diskriminacija tikrovėje sutinkama retai. Populiariausias pavyzdys galėtų būti aviakompanijų kainodara – tas pats produktas (skrydžio bilietas) skirtingu laiku parduodamas už skirtingą kainą.
  • Antrojo laipsnio diskriminacijos atveju kainos skiriasi priklausomai nuo perkamo produkcijos/paslaugų kiekio. Perkantiems vienodą kiekį taikomos kainos sutampa. Ši kainų diskriminacijos rūšis sutinkama dažniau. Pavyzdžiui, nuolaida dažnai taikoma bilietus į renginį perkant iš karto didesnei žmonių grupei.
  • Trečiojo laipsnio diskriminacija vykdoma tuomet, kai gamintojas ar paslaugų teikėjas išskiria stambias vartotojų grupes, kurioms taiko skirtingas kainas. Šio tipo diskriminacija pasitaiko dažniausiai. Tai tokie atvejai, kai priklausomai nuo, pavyzdžiui, amžiaus ar socialinės padėties (pensininkas, vaikas, darbingo amžiaus gyventojas, studentas etc.), nustatomos skirtingos kainos arba pritaikomos nuolaidos (mažesnės kainos dažniausiai tenka socialiai ar finansiškai silpnesnėms grupėms - studentams, pensininkams, neįgaliesiems ir pan.).
Gali susidaryti ir tokia situacija, kai tokia pati prekė arba paslauga vartotojams bus prieinama už skirtingą kainą dėl valstybės įtakos. Pavyzdžiui, viešojo transporto lengvatos Lietuvoje finansuojamos iš savivaldybių biudžetų (studentai, pensininkai, darbingo amžiaus gyventojai už keliones viešuoju transportu moka skirtingai), tad šiuo atveju pačios transporto įmonės tiesiogiai kainų diskriminacijos nevykdo.
Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Susipažinkite su slapukų politika.