Tai nedidelė įmonė, kuri teikia paskolas už turto įkaitą, t.y. reikalauja grąžinimo garantijos užstatu paimdama kokį nors besiskolinančiojo turtą.
Dažniausiai užstatomi įvairūs brangiųjų metalų dirbiniai ar kiti vertingi daiktai. Kokią didžiausią užstatyto turto vertės dalį galima skolintis nustato kiekvienas lombardas atskirai. Už suteiktą paskolą skaičiuojamos iš anksto nustatytos palūkanos. Jeigu gyventojas kredito negrąžina, lombardas parduoda užstatytą turtą ir taip atgauna paskolą.
Lombardo suteiktos paskolos palūkanos paprastai yra didesnės nei skolinantis iš finansų institucijų, paskolos dydis - mažesnis už užstato vertę, o paskolos trukmė - nedidelė. Todėl ir taikomos palūkanų normos gali būti nustatomos dienoms, savaitėms, mėnesiaims ir kt.
Lombardus galime skirstyti pagal tai, kokius daiktus jie sutinka priimti kaip užstatą. Vieni jų priima įvairius komercinę vertę turinčius daiktus, kiti – tik vienos kurios nors rūšies turtą (pavyzdžiui, juvelyrinius dirbinius, automobilius, nekilnojamąjį turtą ir t.t.).
Manoma, jog pirmasis lombardas Lietuvoje pradėjo veikti dar XIX a. pabaigoje.